Projekto „Po Bangom“ įkūrėjos: ne plastiko tarša yra pagrindinė vandenynų problema

Projekto „Po Bangom“ įkūrėjos: ne plastiko tarša yra pagrindinė vandenynų problema

Vienas svarbiausių mūsų ekosistemos elementų  vandenynai ir neišsemiama jų reikšmė aplinkosaugai. Deja, pasaulio krantus skalaujantis vanduo skęsta plastiko ir naftos taršoje, vandenynų paviršius šyla, koralai miršta, o gyvūnija nenumaldomai nyksta. Supratusios, kad Lietuvoje trūksta informacijos apie vandenynų svarbą ir pavojus trys aplinkos tyrinėtojos Laura, Gabrielė ir Rimantė įkūrė projektą „Po Bangom“

Naujausioje Išpakuotos laidoje kalbamės su projekto įkūrėjomis Laura Stukonyte ir Rimante Balsiūnaite apie jų įkurtą projektą, vandenynų svarbą ekosistemai ir klimato kaitos keliamus pavojus. 

Pokalbiui susitinkame Melnragės paplūdimyje, audringai banguojančios Baltijos jūros fone. Projekto „Po Bangom“ įkūrėjos Laura ir Rimantė savo meilę vandenynams ir aplinkosaugai atrado jau seniai, o dabar aktyviai užsiima mokslo komunikacija siekdamos supažindinti žmones su magišku vandenynu pasaulio ir jam kylančiomis grėsmėmis.

Aš šiaip domėjausi vandenynu nuo pat vaikystės, visada žinojau, kad noriu sieti savo gyvenimą su gamtos tyrimais, gamtos apsauga. Mane labiausiai žavėjo jūros gyvūnai, banginiai, delfinai ir panašiai. Visą laiką svajojau juos tirti, prisidėti prie jų apsaugos. Dabar taip gavosi, kad tą ir darau. Studijuoju okeanografijos magistrą Barselonos universitete ir ten dirbu didžiųjų vandenynų stuburinių gyvūnų, kam priklauso ir banginiai, tyrimų laboratorijoje. Tiriu tuos gyvūnus, kuriais visą laiką domėjausi, o Vilniuje studijavau biologiją, tai iš esmės esu pagal specialybę biologė ir okeanografė“, – pasakoja projekto įkūrėja Laura.

Lauros Stukonytės nuotrauka

Lauros kolegė Rimantė teigia meilę vandenynams atradusi kiek vėliau, keliaudama po pasaulį ir užsiimdama banglenčių sportu.

Aš prieš kokius penkis metus visiškai nesidomėjau vandenynu. Dirbau komunikacijos specialiste, bet tada netikėtai atsidūriau Portugalijoje, pradėjau plaukioti su banglente ir tada galvojau kur čia po tos Portugalijos važiuoti, kur čia bangos geriausios. Išvykau į Australiją, ten pradėjau nardyti, dirbau pingvinų gide ir tada nusprendžiau, kad man reikia savo komunikacijos profesiją sujungti su vandenynu ir išvykau į Filipinus, ten dirbau komunikacijos stratege vandenynų tyrimų institute, taip pat padėjau mokslininkams tirti banginius, ryklius ir vėžlius, nardėm su jais kartu, labai smagu buvo. Tada nusprendžiau, kad man reikia studijuoti aplinkos mokslus politiką ir valdymą. Aš kątik baigiau savo magistrą, esu dar šviežia magistrė ir dabar darau visokiausius komunikacijos projektus su „Po bangom“ ir taip pat tiriu miestų tvarumą“, – savo istorija dalinasi Rimantė. 

Rimantės Balsiūnaitės nuotrauka

Merginų teigimu, Lietuvoje gyventojai nesidomi vandenynų gerove, neturi artimo ryšio su vandens gyvūnais.

Aš pabūvojusi skirtingose vietose, pastebėjau kad kitose šalyse yra tikrai daug įvairių iniciatyvų, organizacijų, projektų, susijusių su vandenynu, jų apsauga. Apskritai visuomenė tokia labiau entuziastinga būna, labiau prisirišusi prie vandenyno, o mes kažkaip tokio ryšio Lietuvoj stipraus neturim, gal Klaipėda labiau, bet apskritai visoj Lietuvoj nelabai. Porą naktų negalėjau užmigti, galvojau reikia kažką padaryti, susisiekiau su savo dabartinėm kolegėm Rimante ir Gabriele, pakalbėjom ir nusprendėm, kad tikrai reikia kažkaip priartinti Lietuvos žmones prie vandenyno. Tą dabar ir siekiam daryti per mokslo komunikaciją, lengvai suprantama kalba, kad galėtų eilinis žmogus suprasti. Norim dalintis ir istorijom žmonių susijusių su vandenynu, parodyti, kad yra lietuvių, kurie vandenyną myli, tiria, nardo jame. Norim tiesiog įkvėpti ir sukurti tokią entuziastų bendruomenę Lietuvoje“, – pasakoja okeanografė Laura.

Lietuvoje trūksta mokslinės komunikacijos apie vandenynus

Rimantės teigimu, yra itin svarbu užsiimti mokslo komunikacija, kuri žmonėms suprantama kalba pasakotų apie vandenynų problemas.

Pavyzdžiui, paskutinis mūsų naujienų straipsnis yra apie Tarpvyriausybinės Klimato Kaitos Komisijos vertinimą (IPCC), kurį atsivertus, aš manau, kad žmogus be mokslinio išsiliavinimo ten nieko negali suprasti. Aš manau, kad mum labai reikia tokios mokslinės informacijos, nes ji yra analitinė informacija, suteikinati daug žinių, bet lygiai taip pat mes turim pagalvoti, o koks yra tos informacijos tikslas? Jeigu mes jos neišversime į paprastą kalbą, tai ar kažkas pasikeis? Ir taip yra ne vien tik kalbant su šiaip žmonėm visuomenėje, bet ir politiniame lygmenyje. Labai dažnai valdžios atstovai irgi nesupranta tos mokslinės kalbos. Dėl to mes ir turim šitą „Po Bangom“ pliusą, kad mes visos esam, pagal išsilavinimą, mokslininkės“, – dalinasi Rimantė. 

Projekto „Po Bangom„ įkūrėjos Baltijos jūros švarinimo akcijoje (iš kairės): Laura, Rimantė, Gabrielė.

Ne plastikas yra didžiausia vandenynų problema

Paklausus, kas labiausiai kenkia vandenynui, daugelis atsakytų jog tai plastiko tarša. Tačiau pašnekovės su tuo nesutinka. Pasak okeanografės Lauros, perteklinė žvejyba ir klimato kaita sukelia daugiau pavojų nei plastikas.

Žvejyba, kartu su klimato kaita, yra tas pagrindinis kenkėjas vandenynų ekosistemai. Mes labai dažnai girdim apie plastiko taršą, bet realiai čia medijose gražiau atrodo, gali parodyti tą taršą ir panašiai. Apie žvejybos problemą kalbama mažiau, o ji yra tokia kompleksinė, nes yra ta problema, kad mes per daug sužvejojame žuvies, perteklinė žvejyba, kuomet vandenyne tiesiog lieka per mažai žuvų, kad jos galėtų toliau sėkmingai daugintis ir atnaujinti populiaciją. Taip pat, kai mes gaudome žuvis komerciniais būdais, ta žvejyba yra neatranki ir mes pagauname daugybę gyvūnų ir žuvų rūšių, kurių mums net nereikia, mes jų nenaudojam ir paprasčiausiai jos yra išmetamos už borto. Tai skaičiuojama, kad kaip minimum 40% yra priegauda, tai gali būti tiek įvairios žuvys, tiek vėžliai, delfinai, visi tie gyvūnai, kurie mes tikrai nenorim, kad ten atsidurtų, bet, dėja, jie ten atsiduria“, – pasakoja Laura.

Šaltinis: „Po Bangom“

Lietuvoje jau pastebimi aiškūs žuvų pergaudos rezultatai. Pasak Rimantės, draudimas žvejoti menkes yra puikus problemos pavyzdys.

Menkių populiacijos yra kritiškai nykstančios, prieš porą metų man teko kalbėtis su menkių tyrėju ir jis man pasakė, kad tikriausiai mano karta yra paskutinė, kuri užaugo su menkėm iš Baltijos jūros. Tai labai liūdna. Dabar, žinoma, Europos Sąjunga stengiasi suvaldyti šitą situaciją, bet vėl gi, tokių problemų sprendimas yra labai kompleksinis, pavyzdžiui, uždraudus menkių žvejybą, mes turime kitą problemą – darbo vietų. Lokalūs žvejai, kurie tiesiog su savo laiveliais išplaukia ir užsidirba kasdieną savo duonai, jie netenka darbo vietos ir tai yra didžiulė socialinė problema“, – pasakoja projekto „Po Bangom“ autorė Rimantė. 

Merginų teigimu, neužtenka tiesiog uždrausti tam tikros žuvies gaudymą kol atsisatys populiaciją, pasak jų, grįžus prie tradicinių praktikų problema vėl išryškės, todėl privalome ieškoti ilgalaikių sprendimų, kurie padėtų spręsti žuvų nykimo problemą.

Pavyzdžiui, mažinant priegaudą yra įvairūs žvejybos metodai, kurie sumažina tų rūšių, kurių mums nereikia, patekimą, bet aišku labai dažnai jie kainuoja daugiau, o tu pagauni mažiau su tom priemonėm. Todėl labai nedaug žvejų būna suinteresuoti turėti tokias priemones, aišku, logiška, jeigu laimikio mažiau ir susimoki daugiau už tą įrangą. Tai tokiems dalykams, manau, labai reikėtų paramos iš Europos Sąjungos lėšų, kad tiesiog turėti labiau tvarias žvejybos praktikas“, – teigia Laura.

Rimantė taip pat išskiria ir nevienodus žvejybos standartus didelėm įmonėm ir vietiniam žvejam, jos teigimu, šių standartų suvienodinimas yra svarbus politikos klausimas. 

„Vandenynai labai greitai nebegalės būti anglies dvideginio siurblys“

Projekto „Po Bangom“ įkūrėjų teigimu, klimato kaita yra viena didžiausių grėsmių vandenynų gerovei.

Temperatūrų šiltėjimas čia yra ganėtinai svarbus aspektas, vėl gi jau prieš tai minėtoje IPCC ataskaitoj yra nurodoma, kad vandenynas labai greitai nebegalės būti anglies dvideginio siurblys, tai iš tiesų yra labai liūdna situacija, nes jeigu vandenynas nebebus pajėgus, mūsų  aplinkos temperatūra taps dar šiltesnė“, – pasakoja Rimantė.

Dėl kylančios vandenynų temperatūros ir vykstančio rūgštėjimo proceso vandenynuose sparčiai nyksta spalvotieji koralai.

Kodėl koralai, visų pirma, turi savo spalvą? Jie ją turi dėl dumblių, kurie juose gyvena, kadangi tai yra toks bendradarbiaujantis organizmas. Kai temperatūra būna per aukšta tas dumblis yra išstumiamas iš koralo, praranda savo spalvą, jeigu ilgai koralas neturi to savo „draugo“ dumblio, tai koralas, su laiku, taip gali ir mirti. Rūgštingumas taip pat tirpdo patį koralą ir gyvūnus, kurie turi tokius kalcio karbonato skeletus, nes iš CO2 susidaranti anglies rūgštis vandenyje paprasčiausiai tirpdo kalcio karbonatą“, – dalinasi Laura.

Sveikas vs. sunykęs koralinis rifas. Nuotraukų šaltinis: Ocean Image Bank

Viena didžiausių negyvųjų zonų pasaulyje – Baltijos jūroje

Nors terminas eutrofikacija daugeliui negirdėtas, tačiau mūsų krantus skalaujanti Baltijos jūra ypatingai kenčia nuo šio proceso.

Eutrofikacija yra perteklinis vandens žydėjimas, tikriausiai dauguma yra matę vandens žydėjimą,  labai daug žydinčių dumblių ir smirda. Tai yra toks procesas, kuris atsiranda ganėtinai paprastai, tiesiog į vandenį patenka labai daug maistinių medžiagų – azoto ir fosforo. Kadangi tai yra vienas pagrindinių fitoplanktono maistų, jie pradeda labai stipriai daugintis, jie prisivalgo, tada dauginasi. Jų gyvenimo laikas nėra labai ilgas, jie pradeda senkti gilyn, jų suirimas reikalauja deguonies, deguonies kiekis vandenyje mažėja. Taip pat, kadangi vanduo yra uždengtas kaip su antklode, į vandenį nebepatenka saulės spinduliai, nebevyksta fotosintezė, kas ir yra deguonies išskyrimo procesas. Tada atsiranda toks dalykas kaip negyvosios zonos ir būtent negyvosios zonos yra labiausiai pavojingos organizmas, kurie negali judėti, pavyzdžiui, žuvis gali išplaukti iš tos zonos, bet tarkim moliuskas jis negali išplaukti, jis miršta. Tai ganėtinai liūdna situacija“, – teigia Rimantė.

Aplinkos apsaugos agentūros teigimu, pasaulyje egzistuoja apie 400 negyvųjų zonų, didžiausios – Arabijos jūroje, Meksikos įlankoje ir Baltijos jūroje. Baltijos jūroje aptinkama negyvoji zona užima iki 70 000 km2 plotą, tai yra, daugiau nei visa Lietuvos teritorija.

Man prieš porą metų teko nardyti negyvojoj zonoj, tai iš tiesų labai liūdna. Paneri po vandeniu, matosi gal 10 cm į priekį, viskas aplink žalia, na žodžiu, baisus vaizdas“, – pasakoja Rimantė.

Fitoplanktonų sukeltas perteklinis vandens žydėjimas (eutrofikacija) Baltijos jūroje. Šaltinis: NASA

„Gali prireikti dešimčių metų atkurti naftos išsiliejimo padarytą žalą“

Daugelis mūsų įsivaizduoja, jog didžiausia žala vandenynams padaroma išsiliejus naftai. Lauros teigimu, naftos išsiliejimas yra labiau lokali nei globali problema, tačiau padaryta žala gali būti katastrofiška.

Pavyzdžiui, Meksikos Įlankoje tai yra praktiškai regualiarus reiškinys. Nafta yra toks riebalinis junginys ir jis paprasčiausiai padengia tiršta plėvele vandens paviršių. Pirmiausia, mes galim vizualiai pamatyti kaip tai paveikia įvairius jūros paukščius, kai jų plunksnos aplimpa nafta, jie nebegali paskristi, pešlampa, sušala, kadangi jie praranda tas izoliacines savybes. Žinoma, yra ir jos toksinis poveikis, kadangi gyvūnai, kurie maitinasi vandens paviršiuje, jie neišvengiamai praryja tų naftos junginių, kurie poto turi pasėkmes reporodukcinei sėkmei, imuninei sistemai ir gali sukelti įvairius susirgimus“, – pasakoja Laura.

Paklausus, ar padarytą žalą įmanoma atstatyti, Laura teigia, jog tam gali prireikti dešimčių metų, tačiau absoliučiai atstatyti ekosistemą gali ir nepavykti.

Kiek rodo moksliniai tyrimai, gali prireikti dešimčių metų, kad ekosistema atsistatytų ir tikrai dar reikia ieškoti veiksmingesnių būdų naftai išvalyti, kadangi iki šiol yra įvairūs būdai, bet jie visi turi savo tiek pliusų, tiek minusų ir taip pat gali turėti savo poveikį aplinkai.“

Mauritius Indian Ocean oil spill. Copyright unknown
Naftos išsiliejimas prie Mauricijaus Respublikos

„Tik dėl to, kad partija vadinasi „mėlynoji“, dar nereiškia, kad jie vandenynus tvarko“

Paklausus, ką merginos rekomanduoja kiekvienam piliečiui, norinčiam prisidėti prie vandenynų gerovės, pašnekovės teigia, jog svarbu būti neabejingu.

Mes savo tinklalapyje turime visą skiltį, kur išvardinam įvairiausius patarimus. Manau, šitos laidos žiūrovai tikriausiai apie plastiko mažinimą ir panašiai tikrai jau gerai žino, kad reikia tiesiog ne tik rūšiuoti, bet ir mažinti savo sunaudojimą plastiko, taip pat aišku tuo pačiu ir mažinti savo anglies pėdsaką, kas tiek klimato problemas sprendžia, tiek ir aišku, labai padeda ir vandenynams. Taip pat balsuoti už politikus, kurie rūpintūsi šiomis problemomis“, – teigia projekto įkūrėja Laura.

Rimantė priduria, jog svarbu balsuoti ne pagal pavadinimą, o politinius planus ir programas.

Jeigu mes esam mėlynioji partija, tai dar nereiškia, kad mes vandenynus tvarkom. Kitas dalykas, mes turim labai gražų pavyzdį su Grigeo, kaip buvo sureaguota. Pirmosios kas pastebėjo būtent tą pasikeitusį vandenį, tai buvo Klaipėdos mamų klubas. Man asmeniškai tai buvo labai gražu, nes tai buvo moterys, kurioms rūpi vandens kokybė ir jos pasiskambino, pasakė. Aš manau, kad kiekvienas žmogus pamatęs kažkokius keistus dalykus gamtoje turėtų tiesiog paskambinti ir pasakyti. Tokia reakcija yra labai svarbi, nelikti abejingiem, o blogiausiu atveju, jeigu ten nieko nebus, tai būsite daugiau išmokę apie aplinkosaugą.“

Daugiau informacijos rasite naujausioje laidos „Išpakuota“ serijoje. Laidą galite stebėti kiekvieną sekmadieną, 11:30h, per Delfi TV:

Leave a Reply

Close Menu