You are currently viewing Baltijos jūra – tarp labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Ką galime padaryti?

Baltijos jūra – tarp labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Ką galime padaryti?

Baltijos jūra yra vienas didžiausių Lietuvos turtų, tačiau realybė liūdna, mūsų krantus skalaujanti jūra yra laikoma viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.

Naujausioje laidos Išpakuota serijoje svečiuojames Lietuvos jūrų muziejuje ir kalbamės su muziejaus direktore Olga Žaliene bei muziejaus biologu Remigijumi Dailide apie muziejaus vykdomą aplinkosauginę veiklą ir opiausias Baltijos jūros ekologines problemas.

Šaltinis: Lietuvos jūrų muziejaus archyvas

Lietuvos jūrų muziejaus kova su Baltijos jūros tarša

Pokalbiui su Lietuvos jūrų muziejaus direktore prisėdame prie senosios Klaipėdos perkėlos. Nuolat plaukiančių laivų fone kalbamės apie muziejaus istoriją, Baltijos jūrą ir opiausias uostamiesčio problemas, kurias bando spręsti muziejus. Pasak muziejaus direktorės Olgos Žalienės, jūrų muziejus yra dvilypis. Jo veiklą apima tiek laivybos istoriją, tiek jūros gamtą. 

Muziejuje dirba gausus būrys biologų, ichtiologų, kurie specializuojasi žuvų priežiūroje. Dalis biologų prižiūri jūrų žinduolius ir jūrų paukščius, tai pingvinai, ruoniai, jūrų liūtai, delfinai. Taip pat yra gausus būrys istorikų, kurie kaupia ir saugoja labai nedidelę medžiagą, kurią galima dabar rasti apie Lietuvos laivybos istoriją. Taip pat mūsų interesų laukia atsiduria ir pasaulinė laivybos istorija“, pasakoja direktorė. 

Olgos Žalienės teigimu, nereikėtų galvoti, kad Baltijos jūrą teršia tik didelės įmonės. Prie mūsų krantus skalaujančios jūros taršos prisidedame kiekvienas iš mūsų, net jei gyvename toli nuo uostamiesčio.

Kiekvienas iš mūsų irgi daro labai reikšmingą įtaką jūros gerovei. Ką mes paliekame prie jūros ir ką paliekame pačioje jūroje. Ir ne tik tai, ką mes darome prie jūros, bet ir tai, ką mes darome žemyne. Per upes ir gruntinius vandenis į jūrą atkeliauja didžiulė tarša. Jeigu jūs gyvenate ir 300km nuo jūros, tai nereiškia, kad jūs esate labai draugiškas jūrai“, teigia Olga Žalienė.

Siekiant šviesti visuomenę apie Baltijos jūros taršą, muziejus, kartu su Klaipėdos miestu, paruošė menines instaliacijas, kurios analizuoja distopinę jūros ateitį čia vandenyje plaukioja ne mums įprastos žuvys, bet ruonis padangarus, menkė celofanus ar žuvis krapštukedija, kurios spygliai sudaryti iš jūroje besimėtančių vienkartinių ausų krapštukų.

Pasak muziejaus direktorės, taip muziejus siekia ekologines problemas pateikti menine kalba ir pritraukti daugiau žmonių į aplinkosauginį diskursą.

Tai turi žymiai didesnį poveikį, nei kažkokie tai sausi moksliniai straipsniai. Jie reikalingi būtinai tam, kad pagrįsti, nes skeptikų yra labai daug, reikia remtis mokslininkų išvadomis, bet jas reikia ištransliuoti suprantama kalba“, pasakoja Olga Žalienė.

Viena svarbiausių muziejaus veiklų jūros bioįvairovės saugojimas. Daugelis mūsų žino, kad muziejus kasmet išgelbėja, slaugo ir atgal į laisvę paleidžia ne vieną sužeistą ruonį. Šiemet muziejus išgelbėjo 16 sužeistų ruonių, o už sėkmę gelbėjant gyvūnus muziejaus direktorė dėkoja gyventojams, kurie nelieka abejingi ir radę sužeistą gyvūną skambina muziejui. 

Radus sužeistą ruonį skambinkite 112, operatorius jus sujungs su muziejaus specialistais.

Ateityje muziejus galės išgelbėti dar daugiau gyvūnų, nes šiuo metu yra statomas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras Kopgalyje.

Planas toks, kad kovo mėnesį, balandžio vėliausia, 2022–aisias metais, mes turėtume jį atidaryti. Tai bus didžiulis centras, mes ten ne tik tai ruonius slaugysime, bet mes ir edukuosime visuomenę, vaikus. Bus erdvės skirtos apie būtinybę saugoti gamtą, konkrečiai Baltijos jūros gyvūnus, kas daro įtaką jų bendruomenės augimui ar mažėjimui. Tai bus ir viešai prieinamas centras ir, žinoma, bus erdvės tik tai specialistam, tik biologam“, gyvūnų reabilitacijos centro centro vizija dalinasi Olga Žalienė.

Šaltinis: Lietuvos jūrų muziejaus archyvas

„Baltijos jūra tikrai nėra švari“

Lietuvos jūrų muziejuje jau ne pirmą dešimtį metų dirbantis biologas Remigijus Dailidė teigia, kad Baltijos jūros užterštumą pirmiausia nulemia jos uždarumas, tačiau neišvengiamai įtaką daro ir žmonių veikla.

Dėl savo pačios geografinės padėties ji tikrai nėra pati švariausia. Ir žinant kiek žmonių milijonų prie tos jūros gyvena, tai visi vandenys pramoniniai, kažkiek apvalyti, pakliūna į Baltijos jūrą. Na, susidaro tikrai tas įvaizdis ir pagal faktą ji nėra švari“, teigia biologas Remigijus Dailidė.

Kaip pagrindinius Baltijos jūros teršėjus biologas išskiria pramonę ir žmonių sukuriama asmeninę taršą.

Įmonės, kurios neturi uždaro vandens ciklo, jos išleidžia, sakykime, apvalytą vandenį, tačiau chemines medžiagas iš vandens sunku išimti.  Didžiąją dalį taršos sudaro buitinės nuotekos, ką padaro žmogus konkrečiai, į tualetą, per skalbimo mašinas, plaunant rankas. Viskas nukeliauja į Baltijos jūrą.“

Paklausus, kodėl nuotekos prieš patekdamos į Baltijos jūrą nėra išvalomas specialiais filtrais, biologas teigia, kad filtrų, pajėgių išvalyti viską, mes neturime.

Cheminių medžiagų išėmimo iš vandens nėra. Cheminės medžiagos visos, grubiai kalbant, kad būtų galima suprasti paprastiems žmonėms, dėliojasi į medžiagas, kurios ištirpsta ir jas įsisavina gamta, ir yra medžiagos,  kurių neįsisavina gamta, kurios nusėda dumble bei organizmuose ir jie numiršta. Labai stengiamasi atsisakyti tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, azotinių, fosforo, tos medžiagos ištirpusios provokuoja dumblų žydėjimą, to pasekoje sumažėja deguonies kiekis ir žuvims būna blogai. Įstatymai ir tos pastangos kurias deda ES, jos duoda vaisius. Na mūsų kaimynė Rusija truputį į tai žiūri per pirštus, kadangi ji ignoruoja, tai iš jos pagrindiniai teršalai dabar eina nekontroliuojami, o Europos Sąjunga stengiasi kontroliuoti“, pasakoja muziejaus biologas.

Šaltinis: Lietuvos jūrų muziejaus archyvas

„Pramoninės žvejybos taisyklės Lietuvoje leidžia naikinti gamtą“

Tačiau Baltijos jūrą kamuoja ne tik cheminė tarša, Remigijus Dailidė teigia, jog didžiulę žalą padaro ir perteklinė žvejyba bei neracionalūs žvejybos įstatymai.

Žuvies gaudymas pasaulyje, aš nekalbu apie Baltijos jūrą, didžiąją dalimi yra nelegalus. Jeigu pasidomėti apie žvejybą pasaulyje, tai ištisos valstybės užsiima brakonieriavimu. Visa laimė, kad mes Baltijoj to iki galo neturime, tačiau problema yra susijusi su tuo, kad nėra apskaitos normalios. Labai sudėtinga suskaičiuoti, kiek žvejai pagauna žuvies. Mokslininkai neturi tikslių metodikų, kurios galėtų įvertinti populiaciją, kiek mes galėtume jų išgaudyti. Dažniausiai skaičiai mokslininkų pusėje vieni, o žvejų – kiti. Tačiau aš jums pasakysiu pavyzdį, Lietuvos pramoniniai žvejai, kurie gaudo menkes, nuo 2010–ųjų jiems nepavykdo pagauti kvotos visos kas leidžiama, kasmet vis mažiau ir mažiau pagaudavo. Žinoma, jie randa pasiaiškinimų – tai vėjuotos dienos, tai dar kas nors. Iš tikro tai fiziškai žuvies yra sumažėję, galiausiai priėjom prie to, kad keli metai atgal rytinėj Baltijoj buvo išvis uždrausta menkių žvejyba. Tai tas ėmimas jis negali būti begalinis.“

Nors šiuo metu menkės yra vienintelės žuvys, kurių žvejoti negalima, egzistuoja ir daugiau žuvų, kurioms gręsia išnykimas.

Menkių vienintelių  negalima žvejoti, lašišas gaudyti galima, bet tam tikrą kiekį. Bet yra daug žuvų, kurios na pramoniškai jos neturi didelės reikšmės, jas gaudo vietiniai žvejai pakrantėje, tačiau tų žuvų yra tiek sumažėję, kad jų populiacijai labai ryškiai gręsia išnykimas. Pavyzdys yra perpelė, tokia labai įdomi žuvis, ji tokia silkės didžioji sesuo, kaip mes juokaujam. Jos buvo tarybiniais laikais visiškai išnykę, tai greičiausiai buvo cheminio užterštumo pasėkmė, bet apie 2007–uosius metus jų labai daug atsirado ir užteko ketverių metų, kad ją išgaudytų. Per ketverius metus! Nes ji atplaukia neršti pavasarį, tiesiai į nerštavietes yra statomi tinklai. Jeigu starkis neršia balandžio mėnesį, kovo mėnesį mes jį galim gaudyti, o tuo metu patelės susiburia į didžiulius būrius ir, kaip šio pavasario pavyzdys rodo, keturi žvejai pagauna daug tonų patelių, kurios didžiuliais pilvais. Jos būtų išneršusius ir būtų davusios milijonų lervučių starkiukų, tai tos neteisingos ir keistos taisyklės Lietuvoj pramoninės žvejybos tikrai jos leidžia naikint gamtą“, pasakoja biologas.

Siekiant spręsti šią problemą, Remigijus Dailidė siūlo apriboti pramoninę žvejybą ir kartu vystyti biotechnologijas, kurios leidžia specialiuose tvenkiniuose ir talpose auginti starkius bei kitas žuvis. Tokiu būdu gyventojai toliau galėtų valgyti žuvį, tačiau ji nenaikintų Baltijos jūros bioįvairovės.

Šaltinis: Lietuvos jūrų muziejaus archyvas

„24°C turėtų būti Viduržemio, o ne Baltijos jūros temperatūra“

Galiausiai, žalą Baltijos jūrai daro ir šylantis klimatas. Pastaruoju metu Baltijos jūros temperatūra lygiuojasi su Viduržemio jūros, o tokios anomalijos kenkia visai jūros bioįvairovei.

„Kai nusistovi tokios karštos dienos kaip buvo šią vasarą ir kai nėra vėjo, tai paviršiniuose Baltijos jūros vandenyse susidaro aukšta temperatūra, šitoj vietoj jau įtaka yra didelė. Na pasakykite datą, kada paskutinį kartą buvo 24°C Baltijos jūroje? Tai yra, nesumeluosiu, Viduržemio jūros temperatūra, kur mes važiuojam poilsiauti, tai yra kurortinių zonų temperatūra. Baltija niekada nebuvo tokia šilta ir mūsų žuvys, jos nėra šiltamėgės, todėl jos traukia kur šalčiau, traukia į gilesnius gylius, tačiau ta vandens masė gali šilti vis labiau ir labiau, žuvis gali nebeturėti kur pasitraukti, ypač tos, kur pakrantėj gyvena. Kai temperatūra per didelė, žuvys nustoja maitintis, automtiškai jos pasilpsta. Tada jau ligos bakterinės puola, virusinės ir atsiranda kritimai, kurių mes negalim paaiškinti.

Nepaisant įvairiausių Baltijos jūros grėsmių, biologas į Baltijos ateitį žvelgia optimistiškai.

„Aš žiūrėčiau labai progresyviai ir optimistiškai, vis dėlto, atmetus nedraugiškas šalis, Europos Sąjunga tikrai sugeba susitarti, žmonės yra išprusę ekologiniais klausimais. Kuo toliau tuo labiau susitarsime. Jeigu pažiūrėti į Lietuvos istoriją su visais valymo įrenginiais nuo mūsų nepriklausomybės pradžios, mes labai toli pažengėm.“

Daugiau informacijos Išpakuota Delfi TV laidoje:

Leave a Reply