Ar kada nors svarstei, kodėl tavo telefonas po dviejų metų sulėtėja, o automobilis ima byrėti nuvažiavęs 100,000 km? Jei taip, tai tu ne vienas, nes produktų gamintojai galvoja apie tai nuolatos… tik gal ne visai taip, kaip norėtume.

Šis straipsnis yra apie suplanuotą daiktų pasenimą, arba kitaip – žingsnį daiktų dizaino procese, kurio metu suplanuojama, kada produktas turėtų nustoti veikti. Kartu su tuo eina ne tik prastas jausmas būti kiek išdurtam pirkėjui, bet dar ir atliekų krūvos ir resursai, kuriuos buvo galima panaudoti naudingiau.

Beje, nenoriu paversti šio straipsnio į sąmokslo teoriją, kurioje dauguma gamintojų yra „blogiečiai“. Labiau noriu pasižiūrėti į nuolatinį daiktų atnaujinimą ir patyrinėti, ar jame dalyvaujame savanoriškai.

Kaip tai prasidėjo?

Iš tikro tai čia yra mano vertimas angliškam terminui „planned obsolescence“, kurį išpopuliarino Brooks Stevens dar 1952-ais (truputį pakentėk, tuoj baigsis istorijos pamoka). O vieną pirmųjų suplanuoto pasenimo pavyzdžių buvo galima stebėti dar 1924-ais Jungtinėse Valstijose, kai daugmaž visi tie, kas galėjo ir norėjo nusipirkti mašiną ją jau buvo nusipirkę. Patys suprantate, kad automobilių gamintojams tai nebuvo geros naujienos, todėl vienas iš stambiausių gamintojų – General Motors, sugalvojo kaip paskatinti pirkti naują automobilį, kai klientui jo nereikia.

Kompanija pradėjo siūlyti atnaujintus modelius kiekvienais metais. Iš tikro jie tik nežymiai pakeitė dizainą palikdami automobilio galimybes tokias pačias, tačiau mašina jau buvo reklamuojama kaip naujas produktas (taktika ir dabar sėkmingai naudojama automobilių pramonėje).

Kaip suplanuotą pasenimą pastebėti šiandien?

Per šimtą metų šitas procesas tapo mažiau akivaizdus, todėl jį atpažinti padeda suplanuoto pasenimo rūšys:

Užtikrintas nepatvarumas: kai gamintojas naudoja neilgaamžes medžiagas arba dizaino sprendimus taip, kad produktas netarnautų ilgai ir jam sugedus būtų galima pasiūlyti naują.

Apsunkintas taisymas: 2014-ais EU barometras atliko apklausą pagal kurią 77% europiečių rinktųsi sutaisyti sugedusį daiktą vietoj to, kad pirktų naują. Atrodo tobula, nes dažniausiai problema būna įtikinti vartotojus keisti savo netvarius įpročius, tačiau šiuo atveju problema slypi gamintojuose.

Daug produktų yra gaminami taip, kad juos sutaisyti būtų sunku ar net išvis neįmanoma. Taip pat taisymas gali būti toks sudėtingas ir brangus, kad galiausiai labiau apsimoka pirkti naują daiktą.

Šičia gali ir savęs pasiklausti: kada paskutinį kartą nusprendei sutaisyti kokį nors daiktą vietoj to, kad tiesiog nusipirktum naują? Pirkti dabar dažnai yra tiesiog paprasčiau.

Sisteminis pasenimas: šitam punktui turiu ir asmeninį (beje, labai užknisantį) pavyzdį. Prieš kokius 3-4 metus mano tėvai nusipirko „išmanųjį“ televizorių, kuris teoriškai turėjo būti toks pat išmanus, kaip telefonai – na žinai, Wi-Fi, Youtube, naujienų programėlės, Netflix ir pan.

Tuo metu atrodė jėga, bet praėjus keliems metams nei viena iš tų funkcijų nebebuvo palaikoma, o kai paspaudžiau „atnaujinti televizorių“ dar buvo užblokuotas ir Wi-Fi (nuo to laiko TV galima pajungti tik prie laidinio interneto)… Iš esmės neliko nieko, kas tą televizorių darė išmaniu.

Tai yra pavyzdys kaip pakankamai „jėgų“ turintis produktas yra priverstas pasenti kartu su programine įranga, kuria gamintojas nebesirūpina.

Įsivaizduojamas pasenimas: kai pirkėjai yra įtikinami, kad vis dar veikiantis ir savo funkciją atliekantis produktas yra atgyvenęs ir turėtų būti pakeistas. Šitai matai reklamose, gamintojų remiamose daiktų apžvalgose, o jei kompanijoms pasiseka – girdi net ir žmonių patarimuose.

Paskutinis variantas atrodo kaip vienas efektyviausių reklamos būdų, todėl kompanijos skiria daug lėšų reklamai per „influencerius“ socialinėse medijose. Galbūt ir dėl to, kad visai sunku suprasti, jog tai nėra geranoriška rekomendacija, o tiesiog kitokia apmokamos reklamos forma.

Užprogramuotas pasenimas: kai produktas yra užprogramuojamas nustoti veikti taip, kaip turėtų, panaudojus jį X kartų, X valandų ar tiesiog gamintojui išleidus naujesnį modelį.

Vienas žymiausių to pavyzdžių prieš 2 metus iškilo į viešumą, kai Apple kompanija prisipažino specialiai sulėtinusi senesnius savo telefonus per programinės įrangos atnaujinimus.

Nepakankami resursai veikti toliau: geras pavyzdys čia būtų spausdintuvai arba tie insta-fotoaparatai, iškart atspausdinantys nuotrauką.

Problema su tokiais produktais – jie dažnai yra visiškai priklausomi nuo to paties gamintojo siūlomų užpildymo kasečių, ar su kamera suderinamo fotopopieriaus. Nesvarbu ar pats fotoaparatas vis dar puikiai veikia, bet jei parduotuvėse nebėra jam tinkančio popieriaus, tai gali ir patį fotoaparatą rėminti ir kabinti ant sienos, nes jo nebepanaudosi.

Kodėl kompanijos to imasi?

Akivaizdžiausias atsakymas yra pelnas ir tokia ekonomika, kurioje mes dabar egzistuojame. Didžiosios kompanijos yra sėkmingos tol, kol jų pelnai didėja kiekvieną naują metų ketvirtį. Spaudimas iš investuotojų yra toks didelis, kad kompanijos neturi kito kelio kaip ieškoti naujų būdų per tą patį laiko tarpą uždirbti daugiau. Situacija virsta absurdiška kai tam nėra jokių lubų ir iš kompanijų tikimasi, kad jos augs iki begalybės. Siekdamos patenkinti tokius kosminius lūkesčius, įmonės ima gudrauti ir neretai balansuoja ant įstatymų laikymosi ribos.

Taip ne viena iš jų gali įsisukti į vienerių metų ciklą ir atnaujinti savo produktus kasmet. Gamintojai bando įtikinti, kad naujas produktas yra vertas tavo pinigų, kas nebūtinai yra blogai, nes kartais tie atnaujinimai iš tikro yra apčiuopiami ir verti dėmesio. Tačiau verta turėti omenyje, kad kompanijos tikriausiai kartos tą pačią žinutę nepaisant to ar joms iš tikro pavyko sukurti kažką prasmingai naujo, ar ne.

Ką rinktis?

Abejotinomis vertybėmis besiremiančių kompanijų jūroje plaukioja ir tie, kurie atrodo apsvarstė tiek ekologinę, tiek ir socialinę produktų kainą. Tai ir mūsų jau ne kartą aptarta rūbų gamintoja Patagonia, kuri organizuoja senų drabužių taisymą bei ragina nepirkti naujų rūbų, kai jų dar nereikia.

Dar vienas pavyzdys yra Fairphone – kompanija gaminanti socialiai atsakingą telefoną. Jį galima pačiam lengvai taisyti, o atsargines dalis pirkti atskirai, jei tik jų prireikia.

Esmė, kad tokių produktų galima rasti. Džiugu, kad daugiau pavyzdžių atsiranda ir bendro finansavimo platformose, tokiose kaip Indiegogo ar Kickstarter. Atrodo jos tapo namais daiktams, kurių pirkėjai nori, bet negauna iš didesnių kompanijų.

Kitas sprendimas, už kurį pasisako ir Europos Sąjunga, yra žiedinė ekonomika, kurioje daiktais galėtume dalintis, bet jų priežiūrą patikėtume aptarnaujančioms įmonėms.

Man patiko tokios sistemos pavyzdys apie viešas skalbimo mašinas daugiabučiuose. Jomis naudojasi visi namo gyventojai, taip atlaisvina vietą savo namuose, o mašinų priežiūrą perleidžia įmonėms, kurioms moka už tai.

Taip pat turime gerų žiedinės ekonomikos pavyzdžių ir Lietuvoje: mašinų dalinimasis, darbo įrankių, statybinės technikos ir net elektronikos prekių trumpalaikė nuoma.

Daug kas šiuo klausimu yra gamintojų rankose, bet yra kas priklauso ir nuo mūsų. Kaip vartotojui, geras sprendimas yra perskanuoti savo poreikius prieš keičiant seną daiktą nauju. Išlaikyti kritinį mastymą ir pagalvoti, kodėl tai darome, ir ar išvis tai tikrai yra mūsų sprendimas.

Straipsnyje naudoti šaltiniai:
Planned obsolescense – Wiki
Suplanuotas pasenimas technologijose – BBC
Apple skandalas – BBC
Apie suplanuotą pasenimą – Investopedia
Suplanuoto pasenimo rūšys – GoClimateNeutral
Europiečių požiūris į atliekų tvarkymą – 2014-ų Eurobarometro apklausa
Suplanuoto pasenimo problema Europoje – Europos Parlamentas | Video

Didelis ačiū Mildai Griciūnei už dar kartą pranoktus lūkesčius straipsnio iliustracijai.