Tai buvo lengviausias iššūkis mano gyvenime.
Iš dalies.

Susimąstau, kad žmogus iš tiesų niekada nebūna visiškai vienas, mus nuolat supa daiktai, net jei jų ir labai mažai, visada kažkas yra šalia. Dažnai namie esantys daiktai mane labiau slegia nei ramina, kad ir kiek jų turėčiau, niekada nejaučiu nei pilnatvės nei džiaugsmo, kuris dažnai bandomas perteikti parduotuvių vitrinose ir reklamose.

Vieną dieną stovėjau prie savo drabužių spintos ir nekenčiau visko kas joje gulėjo. Mane erzino seni megztiniai, kurie visada atrodo apsipukavę, pykau ant nusiskalbusių džinsų, susiglamžiusių marškinių ir beveik praplyšusių kojinių, viskas atrodė sudevėta ir negražu. Visi lentynoje sumesti rūbai atrodė kaip lengvai pakeičiami skudurai. Nemylėjau už savo sunkiai uždirbtus pinigus nusipirktų drabužių, nesaugojau jų, neprižiūrėjau, neskyriau laiko juos atidžiai sulankstyti, o vėliau jiems susidėvėjus tiesiog pradėdavau jų nekęsti.
Keista, kad gali nekęsti daiktų, bet kai jie pasensta ir nebėra tokie gražūs, nepykanta tampa labai nesunkiai atpažįstamu jausmu.

Ieškojau būdų šį šleikštulį panaikinti. Susitvarkiau visus daiktus, išmečiau viską kas nereikalinga, atidaviau viską ko nenešioju. Spintos vis tiek liko perpildytos “gal kada užsidėsiu”, “gaila išmesti” ir “čia dovana” rūbų. Galiausiai pradėjau vengti žiūrėti į savo spintą, negalėjau pakęsti minties kiek daug nereikalingų daiktų aš nešuosi per gyvenimą kartu su savimi.

Mano santykis su daiktais pasidarė labai komplikuotas.

Nustojau pirkti. Nesilankiau parduotuvėse jau eilę mėnesių, apart maisto ir vaistų nepirkau nieko kas patraukdavo akį. Iš dalies tai padėjo nuraminti toksiškus jausmus kylančius turimiems daiktams, bet kažkas vis dar mane kamavo.

Tada su Andriumi nusprendėm išbandyti šį 100 (vėliau sumažinom iki 50) daiktų iššūkį. Grįžusi namo atsidėjau vienus marškinius, vienas kelnes, dvi juodas maikes ir du juodus megztinius. Iškračiau visą kuprinės turinį; pasilikau tik piniginę, gertuvę, raktus ir maišelį susidėti prekėms parduotuvėje. Iš piniginės pašalinau visas nenaudojamas lojalumo korteles. Nužingsniavus į vonią ranka nubraukiau visą nereikalingą šlamštą kuris niekada nevertė manęs jaustis gražia, o veikiau priešingai, tik nuolat primindavo trūkumus. Nusivaliau vienintelę batų porą, susilanksčiau vienintelį šaliką ir nusprendžiau iš kišenių išsiimti pirštines kurių jau ilgai nebuvau užsidėjusi. Kiekviena nereikalinga smulkmena turėjo būti pašalinta. 

Tą naktį kaip niekad ramiai miegojau, žinojau, kad ryte nepergyvensiu ką apsirengti, nes net nelabai turėsiu iš ko rinktis ir negaišiu laiko prie veidrodžio, nes grožio srityje liko tik viena plaukų gumytė ir dantų šepetėlis. Tada man pasidarė labai labai gera.

Dabar spintoje guli kruopščiai sutvarkyta krūva drabužių, kurių žinau, kad į savo gyvenimą nebeįtrauksiu, visa tai bus paaukota arba sunaudota siuvant kažką naudingo.

Meluočiau jei sakyčiau, kad nesukčiavau, stipriai apsirgusi pasilengvau sau gyvenimą pasinaudodama keliais buityje besimėtančiais daiktais, kurių į sąrašą nebuvau įtraukusi, bet dar niekada nejaučiau tokio malonumo besinaudodama eiliniu daiktu savo namuose. Pagaliau aš jį vertinau.