Naujausioje laidos serijoje svečiuojamės Labanoro girios glūdumoje. Čia sodyboje gyvena ir savo paties įkurtu pažintiniu taku lankytojus vedžioja Andrejus Gaidamavičius, daugelio žinomas kaip „Labanoro vilkas“.

Pokalbio metu Andrejus pasidalino opiausiomis Lietuvos miškų problemomis bei atskleidė, kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie jų išsaugojimo.

– Andrejau, pradžioje papasakokite apie save, kaip atsidurėte Labanoro girioje?

– Atsidūriau čia ne savo valia, nes aš čia gimiau. Čia mano šešios kartos prie šitos Peršokšnos upės užaugo. Aš jau antroje klasėje perskaičiau visas knygas apie gamtą, kurios buvo mokyklos bibliotekoje ir mokytojams buvau pasakęs, kad mano didžiausia gyvenimo svajonė yra per pusę gyvenimo perskaityti visas knygas. Buvau maniakas tų knygų ir sukaupiau didžiulę biblioteką, 3000 knygų vien apie gamtą. Aš daug stebiu gamtą ir mišką, ir matau labai didelius prieštaravimus tarp to, ko mane mokė Kaune miškininkystės studijose, ir to, kaip yra iš tikrųjų gamtoje.

– Kokie tie skirtumai?

– Universitetuose vis dėlto yra dėstomos pakankamai senos tiesos. 99 proc. visų miškininkystės mokslų sudaro medienos tikslai. Dėl to visą laiką buvo stengiamasi auginti miškus tokius, kad jie būtų produktyvūs, našūs, kad jie duotų daug tiesių lentų. Jeigu Lietuva nepriklausomybės pradžioje garsėjo kaip šalis turinti didžiausią procentaliai plotą natūralių miškų visoje Europoje, tai dabar, deja, mes šešis kartus sumažinom tą natūralių miškų plotą pavertę jį sodintais miškais. Nors nuskambės šventvagiškai iš mano, kaip miškininkystės studijas baigusio žmogaus lūpų, bet iš tikrųjų sodinti mišką tai yra dar baisiau negu jį iškirsti, kadangi tu iškerti natūralų mišką, draustinį, o draustinio neatsodinsi. Tu pasodinsi, kaip aš vadinu, daržą, lysvę, monokultūra užims natūralaus miško plotą. Jeigu tu iškirtęs nedidelį plotą paliksį jį gamtai, tai gamta pati su laiku atsistatys, bet ten bus ir rūšinė įvairovė. Dabar kalba politikai, kad mes ten pasodinsim trilijonus medžių, bet reikia saugoti tai kas yra, nes tai kas yra būtent ir turi didžiausią galią gelbėti mūsų planetą nuo klimato kaitos, o ne tiesiog iškirsti ir pasodinti kažkokius tai nevisaverčius miškus.

– Dažnai susimąstau, ar žmogus pridėdamas ranką prie natūralaus proceso gali jį pagerinti? 

– Dar didžiausi mąstytojai kaip Gėtė ir Vydūnas laikė gamtą tobulybe. Kaip galime patobulinti tai, kas yra tobula? Tiesiog žmogus labai įsijautęs į tą gamtos sandėlio vedėjo vaidmenį ir jam labai rūpi reguliuoti. Jis taip jaučiasi svarbus gyvenime ir reikalingas. Būdamas gamtosaugininku ir saugodamas tuos natūralius procesus jis iš tikrųjų daug daugiau save realizuotų ir paliktų gražesnį pasaulį negu rado į jį atėjęs.

– Gal mes dėl to ir kišamės į gamtos procesus, nes jeigu į ją nesikišime, ji ne visada mums bus naudinga ir ne visada su mumis gerai elgsis? 

– Vienas iš girininkų, kuris buvo man pavyzdžiu, koks turi būti gamtininkas, yra man pasakęs „Miškui kirvis nereikalingas, kirvis reikalingas tik žmogui“. Tie visi sanitariniai kirtimai, miškų valymai, retinimai ir t.t. yra reikalingi tik žmogui, kad pasidarytų malkų, medienos, nelaukiant, kol miškas užgaus. Pavyzdžiui, nuvirtusiame negyvame medyje gali gyventi apie 15 tūkst. organizmų rūšių. Visa gyvybė yra susijusi su būtent ta negyva mediena, kuri dar senos kartos sovietinio auklėjimo žmogui atrodo kaip šabakštynai, kaip kažkas nereikalingo. Jeigu pasižiūrėtumėte į paveikslus pavyzdžiui XIX a.  dailininkų, tai kiekviename paveiksle pamatysime išvartą. Visur yra ir nuvirtęs medis, ir jaunas ką tik išdygęs, ir didelis medis, viskas turi būti šalia vienas kito, o ne taip kaip dabar, tokios lysvės ir daržai su vienodais medžiais, man tai yra patys baisiausi miškai.

– Jūs paminėjote Vydūną kaip vieną pirmųjų gamtosaugininkų, kokie žmonės jus įkvepia?

– Lietuva padovanojo pasauliui daugybę šviesių mąstytojų, kurie gamtai skyrė ypatingą dėmesį. Tai ir Česlovas Kudaba, Birutė Galdikas, Vydūnas, Eugenija Šimkūnaitė. Paskaičius, ką jie rašė apie gamtą, širdis dainuoja. Gaila, kad dabartiniai žmonės, kurie turi pareigą toliau vesti Lietuvą šviesos keliu pamiršta arba kalba tik deklaracijom ir nieko nedarom. Dabar toks kalbėjimo metas. Daug tuščio kalbėjimo. Kaip vieną kartą esu parašęs – reikšmingos kalbos retai būna prasmingos, bet dažnai sakomos susireikšminusių žmonių. Tai labai daug tų susireikšminusių žmonių, kurie su patosu šneka kaip mes gelbėsim planetą, klimatą, bet yra sprendimai, kurie net nereikalauja pinigų, tiesiog išsaugok tai, ką turi.

– Paminėjote Birutę Galdikas. Ji neseniai svečiavosi Lietuvoje ir stebėjosi, kiek mažai miškų Lietuva yra išsaugojusi. Kokia yra dabartinė Lietuvos miškų situacija?

– Jau net nereikia kažkaip skaičiais ar grafikais rodyti, kiekvienas atvažiavęs į mišką mato tą situaciją. Nereikia net važiuoti į mišką. Atsidarai žemėlapius ir palygini skirtingų metų nuotraukas iš satelitų. Tas miškas Lietuvoje tirpsta kaip sniegas, o miškingumas didėja, nes ta sąvoka apima kirtavietes. Aš siūliau išbraukti kirtavietes iš miško sąvokos ir man tai atrodė labai svarbu, nes yra labai rimta studija padaryta daugybės tarptautinių mokslininkų, kad miško sąvoka lemia kaip ta tauta elgiasi su savo mišku. Nes jeigu tau ir kirtavietė yra miškas, tada tu ir daugini tas kirtavietės, bet jeigu tau miškas yra kur yra ekologinė buveinė, kur yra kažkokie socialiniai aspektai, daugiau dėmesį kreipi į miško saugojimą. Yra 400 apibrėžimų kas yra miškas ir Lietuva pasirinko patį prasčiausią, tokios FAO agro tarptautinės organizacijos. Pagal ją, jeigu iškerti mišką, tai yra laikinai ne miškas, bet iš esmės miškas, visi miško keliai, išartos kvartalinės linijos yra miškas, bet realiai kiek yra suaugusių medžių? Tai yra didžiulis skirtumas, medžių mažėja, o miškingumas didėja. Tai tokia Lietuvoje situacija.

– Pakalbėkime apie Neliečiamojo miško susitarimą. Ko galime tikėtis iš jo?

– Ši idėja yra Mariaus Čepulio. Buvo idėja suburti visas priešingas stovyklas – pramonininkus, gamtosaugininkus, mokslininkus, politikus prie vieno stalo tartis dėl griežtesnės saugomų teritorijų apsaugos. Aš susitarime jau nedalyvauja, vasarą išėjau nes supratau, kad kuo tu ten ilgiau sėdi, tuo miškui blogiau, nes Nacionalinis miškų susitarimas tarsi pretekstas vilkinti procesus, kuriuos reikia daryti dabar. Visuomenė jau seniai susitarė, jos šviesti nereikia, visuomenė išreiškė du pagrindinius dalykus, kurie yra aiškūs kaip diena, politikam belieka juos įgyvendinti – pirmiausia, palikti ramybėje saugomas teritorijas ir antra, nesaugomose teritorijose nekirsti miškų bent per paukščių perėjimą. Aš žiūrėdamas į jaunąją kartą turiu labai didelę viltį, kad tuos visus senius, kurie pridirbo su mūsų Lietuvos gamta, pastatys į vietą.

Visą interviu rasite:

Išpakuota TV laidą stebėkite kiekvieną sekmadienį, 11:30h per Delfi TV