Atliekų tvarkymas Lietuvoje – sudėtinga ir mitais apipinta sistema. Daugelis mūsų nėra tikri, kokios yra atliekų perdirbimo galimybės Lietuvoje, ir kaip su mūsų šiukšlėmis dorojasi sąvartynai. Suvokdama savo ir kitų gyventojų žinių spragą atliekų tvarkymo klausimais, susiruošiau į regioninį Kazokiškių sąvartyną, kur nugula Vilniaus apskrities atliekos. Nuvykusi viską ištyrinėjau, pasikalbėjau su Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriumi Tomu Vaitkevičium ir šiandien jums pateikiu atsakymus ir dažniausiai užduodamus klausimus apie tai, kaip veikia mūsų sąvartynai.

Vos įžengus į Kazokiškių sąvartyną, mus pasitinka kelios atliekų kalvos, panašios į liūdnokus piliakalnius, kurių niekas nevažiuoja aplankyti per klasės ekskursijas. Apsidairius greitai susidūriau su skaudžia atliekų realybe – mūsų vartojimo kultūros pasekmėmis. Tačiau vizitas šiame sąvartyne taip pat sugriauna ir nemažai nusistovėjusių mitų apie mūsų atliekų tvarkymo sistemą. Iš arti ši vieta daug tvarkingesnė nei pagalvotumėte, o sąvartynas veikia pagal itin griežtus reikalavimus.

1 klausimas – AR SMIRDA?

Ir taip, ir ne. Atvykus į sąvartyną jis mane labiausiai nustebino savo švara. Aplinkui neskraido šiukšlės, virš galvos ratų nesuka vanagas įsikandęs čipsų pakelį, o ore netvyro dvėselienos ir viešojo tualeto mišinį primenantis kvapelis. Priešingai – sąvartynas išties tvarkingas, o net šalia atsistojus prie didžiulės šiukšlių krūvos, ji neatrodo taip bauginančiai, kaip kartais vaizduojama Google vaizduose suvedus „sąvartynas“.
Tačiau, nosį riečiantis kvapelis pasklinda kai prisiartini ne prie pačių šiukšlių, bet prie savotiškų atvirų baseinų, kuriuose laikomas sąvartyno dugne susikaupęs toksiškas skystis. Apie jį kiek vėliau.

2 klausimas – KOKIOS ŠIUKŠLĖS IR KIEK JŲ ATKELIAUJA?

„Į šitą sąvartyną iš tiesų atkeliauja atliekos, kurios negali būti niekaip kitaip panaudotos arba perdirbtos, arba sudegintos. Čia atkeliauja statybinės atliekos, atliekos, kurios lieka po mechaninio biologinio apdorojimo, atliekos, kurios lieka įvairiausiuose gamybiniuose procesuose, kurių jau niekur nebegali daugiau panaudoti“, – pasakoja Vilniaus atliekų tvarkymo centro direktorius Tomas Vaitkevičius.

Kitaip tariant – čia nugula viskas, ko negalim perdirbti arba sudeginti. Seniau taip nebuvo – prieš įsteigiant atliekų deginimo jėgaines Lietuvoje, į sąvartynus keliaudavo visos mišrios komunalinės atliekos. Prieš pradedant atliekų deginimo praktiką, į sąvartyną kasdien buvo atvežama apie 1500 tonų atliekų, dabar – apie 200 tonų.

„Prieš 15 metų perdirbimo, rūšiavimo nebuvo taip jau daug. Palaipsniui atsirado tinkamesnis vartojimas, geresnis rūšiavimas, geresnis perdirbimas, atsirado mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai, atsirado deginimas, kaip viena iš atliekų tvarkymo rūšių. Šiuo metu mes turim rezultatą, kad šiais metais pas mus vidutiniškai per dieną atkeliauja tik 200 tonų atliekų. Tai žymi, kad mums visai neblogai sekasi“, – pasakojo VAATC direktorius Tomas Vaitkevičius.

Taigi, viena esminių priežasčių, kodėl sąvartyne esančių atliekų kiekis mažėja – intensyvus atliekų deginimas. Apie jį ateityje tikrai pakalbėsime daugiau, tačiau verta žinoti, jog toks atliekų tvarkymas susilaukia nemažai diskusijų. Vienoje barikadų pusėje, atliekų deginimas laikomas atsinaujinančiu energijos šaltiniu ir vienu ekologiškiausių dabartinių atliekų tvarkymo būdų. Kitoje pusėje stovi tie, kurių nuomone, deginimo jėgainės yra tik pleistras ant žaizdos, o kartu ir stiprus oro teršėjas, smarkiai kenkiantis gyventojų sveikatai.

3 KLAUSIMAS – KAIP SĄVARTYNAS VEIKIA?

Kasdien į sąvartyną atvežamos šiukšlės pirmiausia yra pasveriamos, o tada keliauja ant vadinamojo kaupo, ant kurio supilamos visos atvežtos atliekos. Tokių kaupų sąvartyne šiuo metu yra du, dabartinė sekcija gali augti dar apie 10 metrų, o šią ribą pasiekus, bus paruošta trečioji sekcija, kurioje bus pradėtos supilti naujai atvežtos atliekos.

• 

• 

„Pagal planą yra numatyta, kad gali būti penkios sekcijos. Planuojame, kad kitais metais jau turėsime trečią sekciją. Įvertinus visus atliekų kiekius tikėtina, kad trečiosios sekcijos užteks 20-30 metų. Jeigu mums pasiseks, nereikės nei ketvirtos nei penktos sekcijos“, – teigia Tomas Vaitkevičius.

Tomo teigimu, Kazokiškių sąvartyno Vilniaus apskričiai užteks dar ilgai, o antrojo sąvartyno kurti greičiausiai nereikės. Atvežtos šiukšlės tankintuvu yra spaudžiamos, o kas 4-5 metrus, yra pilamas grunto sluoksnis. Šis procesas leidžia užtikrinti, kad šiukšlės nuo vėjo nepasklistų po visą teritoriją.

4 klausimas – AR SĄVARTYNAS YRA TIESIOG DUOBĖ SU ŠIUKŠLĖMIS?

Įsitikinimas, kad sąvartynai yra niekieno neprižiūrimos šiukšlių krūvos, išlikęs dar nuo tada, kai Vilniaus apskrityje veikė 126 sąvartynai. Vieni iš jų buvo legalūs, kiti – ne, o sąvartyno priežiūros taisyklės juose neegzistavo. Tačiau 2007 m., visus šiuos sąvartynus uždarius, buvo įrengtas vienintelis Vilniaus regiono sąvartynas Kazokiškėse, Elektrėnų savivaldybėje.

„Iš tiesų, kol nebuvo Kazokiškių sąvartyno, Vilniaus regione turėjom virš 100 sąvartynų, bet čia sąvartynas per daug svarbus žodis, kad ten buvusius vadintume sąvartynais. Ten tiesiog buvo šiukšlynai. Kiekviena seniunija, kiekvienas kolūkis turėjo savo sąvartyną kur buvo labai patogu – turiu krūvą kažkokių šiukšlių, radau duobę, suverčiau ir man atrodo, kad turiu sąvartyną. Tai tokių buvo 126. Dabar įsivaizduoti labai sudėtinga. Tie sąvartynai buvo uždaryti. Vieni buvo, įvertinant situaciją, toje vietoje palikti juos tik tai uždengiant, kiti buvo iškasti ir pervežti į Kazokiškių sąvartyną,“ – prisimena Tomas Vaitkevičius.

5 klausimas – KOKIA SĄVARTYNŲ ŽĄLA?

Žinoma, nepaisant tragiškai didelės krūvos šiukšlių, kuri amžiams nugula ant mūsų gimtosios žemelės, sąvartynai turi ir dar kelias bjaurias sąvybes – jie skleidžia sąvartyno dujas, o sąvartynų apačioje kaupiasi toksiškas skystis, kuris, kaip minėjau, dar ir baisiai smirda.

Kazokiškių sąvartynas išsiskiria ir tuo, jog čia atvežtos atliekos nėra tiesiog sumetamos į duobę. Sąvartyno kaupo dugne yra įrengtas pusės metro storio dugnas, kuris apsaugo nuo pavojingų medžiagų patekimo į dirvožemį.

„Iš esmės toks lyg paprastas labai procesas, bet kas yra svarbu ir kuo tie šiuolaikiniai sąvartynai yra žavūs ir pažangesni, tai nėra, kad atvažiavau, radau duobę, supyliau ir visai neblogas sąvartynas, ne. Ten nėra sąvartynai. Čia yra sąvartynas, kuris leidžia apsaugoti aplinką. Pirmiausia, tai yra sąvartynas su dugnu, kuris leidžia užtikrinti, kad jokie teršalai iš sąvartyno kaupo – skysčių, pavojingų medžiagų pavidalu, nepateks į aplinką“, – sako Tomas.

Kaupo dugne susikaupęs skystis yra surenkamas ir išvalomas dar sąvartyno teritorijoje esančiuose atvirkštinės osmozės įrenginiuose, tuomet, jau aplinkosauginius reikalavimus atitinkančios nuotekos, keliauja į tolimesnius vandens valymo įrenginius. Deja, iš nuotekų surinktų pavojingų medžiagų pašalinimo technologijų neturime, tad jos vėl grąžinamos į sąvartyną.

Ankstesniuose sąvartynuose, kuriuose nebuvo nepralaidaus dugno, susikaupusios toksiškos medžiagos patekdavo tiesiai į dirvožemį ir požeminį vandenį. Su šia problema susidūrė 2007-ais metais uždarytas Elektrėnų sąvartynas. Dabar, šį sąvartyną uždarius, o jo atliekas pervežus į Kazokiškių sąvartyną, kuriame yra nepralaidus dugnas, nitratų kiekis požeminiame vandenyje Elektrėnų regione pastebimai pradėjo mažėti.

Kita sąvartyno keliama problema – šiltnamio efektą skatinančios sąvartynų dujos, kurios susidaro biologiškai skaidžioms atliekoms pūnant sąvartyne. Šias dujas Kazokiškių sąvartynas surenka ir panaudoja išgauti energijai.

„Du zuikiai vienu šūviu nušaunami čia. Tai yra mažinama tarša, tos dujos nepatenka į aplinką, kita vertus, tos dujos yra panaudojamos geram reikalui, tai yra išgaunama elektros energija, šiluma gaminama. Iš tiesų Elektrėnų savivaldybės gyventojų dauguma gauna energiją iš Kazokiškio sąvartyno dujų,“ – teigia VAATC direktorius Tomas Vaitkevičius.

Sąvartyno dujas sukelia biologiškai skaidžių atliekų pūvimas sąvartyne. Nors dabar tokio tipo atliekos daugiausiai yra sudeginamos, ekologiškiausias būdas jomis atsikratyti būtų kompostavimo sistema. Tokios Lietuvoje dar neturime, nors, pasak Europos Sąjungos, iki 2024-ųjų Lietuvoje turės atsirasti kompostavimo infrastruktūra. Galime pasidžiaugti, jog štai Alytaus miestas jau nuo 2019-ųjų užsiima maisto atliekų kompostavimu.

Mano patirtis

Nors susipažinusi su sąvartyno veikimo principu buvau maloniai nustebinta – atliekų atkeliauja vis mažiau, pats sąvartynas laikosi griežtų aplinkosauginių standartų, tačiau realybė, nenuneigsite, vis tiek liūdna. 200 tonų per dieną yra išties kraupus skaičius, o iš 1500 tonų jis sumažėjo pagrinde tik todėl, kad didžiąją dalį atliekų sudeginame. Deginimas nėra ilgalaikė ir tvari išeitis.

Be to, akivaizdžiai susiduriame su didžiulėmis rūšiavimo spragomis, menku vartotojų sąmoningumu ir apskritai ganėtinai pasyviu visuomenės požiūriu į mūsų taršos problemas. Džiaugiuosi sužinojusi, kad sąvartynas nebėra tik gili duobė į kurią bet kas pila bet ką, bet suprantu, kad idealiame pasaulyje net ir tvarkingai veikiančio sąvartyno neturėtų būti.

Daug vilčių dedu į atliekų kompostavimo sistemą, tikiuosi, kad Lietuva sugebės įgyvendinti savo tikslus ir iki 2024-ųjų šią sistemą sukurti.

P.S. Kazokiškių sąvartyną galite aplankyti ir jūs! Pandemijai pasibaigus, tereikia užsiregistruoti į ekskursiją VAATC puslapyje.

Daugiau apie sąvartynų veikimą galite sužinoti naujausioje Išpakuota TV serijoje.

Kaip visuomet, Išpakuotos laidą galite stebėti per Delfi TV kiekvieną sekmadienį, 11:30, arba delfi.lt, grynas.lt ir ispakuota.lt portaluose