Šiemet “Nepatogus kinas” (tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis) surinko ir žaliąją programą, kurioje rodo 4 filmus, daugiau ar mažiau kalbančius apie ekologiją.
Organizatoriai buvo labai mieli ir leido mums pasižiūrėti žaliąją programą anksčiau, kad galėtume paskleisti žodį (filmų girti nesitarėme, taigi apačioje rasi tiesiog mano nuomonę). Ai, ir dar įspėsiu, kad aprašymus “pasiskolinau” iš festivalio puslapio, o filmo pavadinimus paverčiau į nuorodas vedančias į konkretaus filmo puslapį (jei ieškosi bilietų ar daugiau informacijos). Gerai, pradedam.
Girių laikas (The Time of Forests)
Aprašymas: 2018 metais Lietuvoje nuskambėjo skandalas dėl plynųjų kirtimų saugomose miškų teritorijose. Pasauliniame kontekste Lietuvos atvejis niekuo neypatingas: nuo Amazonės džiunglių iki Europos sengirių medžiai yra kertami pramoniniu būdu. Dar daugiau: kaip teigia vienas iš prancūzų režisieriaus François-Xavier Drouet filmo herojų, problemos esmė net ne miškų kirtimas, o jų sodinimas. Šiuolaikinis miškas – tai tvarkingomis eilutėmis susodinti vienos rūšies medžiai, nuolatos purškiami pesticidais. Tokiame miške nerasi nei paukščių, nei gyvūnų, nei augalų. Tačiau nerasi čia ir žmogaus. Ar vis dar įmanoma alternatyva „žaliajai dykumai“? „Girių laikas“ kviečia pasivaikščioti kinematografiniais girių takais ir pabandyti atsakyti į šį ir daugelį kitų svarbių klausimų.
Nepatogus kinas, 2019
Ką manau: Netempsiu laiko – jei rinksiesi tik vieną filmą iš šitos programos, manau “Girių laikas” turėtų būti tas filmas. Ir tam yra daugiau nei viena priežastis kodėl:
1. Šis filmas atidengia naują dimensiją tiek medžių kirtimo ir atsodinimo, tiek greenwashingo ir eko etikečių problemoms. Pasirodo, kad “atsodinto miško” terminas visai nėra toks nekaltas, kaip atrodo, o žmonės dirbantys su tuo ne retai vadovaujasi naftos gavybos megakorporacijoms būdingomis taktikomis, kurios neturi nieko bendro su ekologija.
2. Tai yra dar vienas priminimas apie globalizacijos ir “čia ir dabar” noro patenkinimo kainą. Užtenka matyti kaip monstrus primenančios mašinos per kelias minutes “sutvarko” 50-ies metų senumo medį, kad pergalvotum sezonines baldų madas ir prisimintum porą minimalizmo idėjų.
3. Nors filmas kalba apie Prancūziją, tačiau yra labai nesunkiai pritaikomas ir Lietuvos miškams. Iš tikro, kiek mes žinome apie tai, kokia tvarka yra prižiūrimi Lietuvos miškai ir kas motyvuoja girininkus ar politikus priimti mums visiems aktualius sprendimus? Informacijos sklaida atrodo kamuoja ir Lietuvą, o žinodami tikrą situaciją, galbūt aktyviau ir patys įsitrauktume į miškų valdymą.
4. Žmogiškos istorijos įpintos į bendrą darbo su miškais vaizdą. Nėra vieno blogiuko, kurį galima apkaltinti dėl atsodinamų miškų problemų. Skirtingi požiūriai ir gyvenimo istorijos rodo į situacijos kompleksiškumą, bet tuo pačiu pasiūlo alternatyvų ir sprendimo variantų.
Yra ir daugiau punktų, kurios noriu paminėti – pavyzdžiui, kad filmas stiprina ryšį su gamta ir miškais, bet geriau sustosiu dabar, kad galėtum savarankiškai atrasti gerus dalykus. Žodžiu, rekomenduoju ir einam prie “Sheep Hero”.
Paskutinis piemuo (Sheep Hero)
Aprašymas: Idiliškas vaizdas: Stijnas, vienas iš paskutinių senųjų piemenavimo tradicijų besilaikančių olandų, lėtai gena savo avių bandą ryto saulėje mirgančia pieva. Tačiau ši pastoralinė romantika tėra kinematografinė iliuzija: kiekvieną mielą dieną Stijnas su šeima turi kovoti už išlikimą. Žemių savininkams, su kuriais jis kiekvienais metais turi atnaujinti kontraktus, nerūpi trapios ekosistemos palaikymas ir jie mieliau renkasi kitus būdus – dažniausiai pigesnius – prižiūrėti savo laukus. Praginus bandą per miestelį, nepatenkinti kavinių savininkai kviečia policiją dėl kelių paliktų avių spirų, ir piemuo gauna kelių šimtų eurų baudą. Politikai į šimtametę tradiciją menantį piemenavimą žiūri pro pirštus ir finansavimą nubraukia. Susidūręs su abejinga ir istorinės atminties stokojančia neoliberalia sistema, Stijnas kartu su šeima privalo išmokti žaisti pagal jos diktuojamas taisykles. Priešingu atveju avys keliaus į skerdyklą, o jis privalės atsisakyti savo mylimos profesijos ir, aišku, kartu su ja kultivuojamos laisvės. Tačiau ar tai įmanoma?
Nepatogus kinas, 2019
Ką galvoju apie Paskutinį piemenį: Šiaip tai labai įtraukiantis (nors ir nelabai tiesiogiai su ekologija susijęs) filmas apie idealistinio avių fermerio kasdienes problemas. Pats Stijanas yra charizmatiškas idealistas, kuris puikiai “reklamuoja” gyvenimą sau, it senais laikais. Stebėdamas jo gyvenimą jaučiau kaip stoju į jo pusę, ir pradedu matyti tuos pačius priešus – didelius ūkius ir korporacijas. Jie naikina savarankiško gyvenimo svajonę ir verčia įsisukti į kapitalizmą, kai tiesiog nori auginti avis ir gyventi su savo šeima užmiestyje.
Ekologija “Paskutiniame piemenyje” pasireiškia per dideles korporacijas dusinančias tradicinę žemdirbystę ir mažus lokalius verslus. Viskas tampa našumo ir ekonominio atsiperkamumo klausimu. Tai nėra filmas kuris pateikia privalumų ar trūkumų sąrašą, bet labiau koncentruojasi į jausmą, ką visa tai reiškia vienam žmogui.
Žemė (Erde)
Aprašymas: Kiekvienais metais žmonės iškasa septynis milijardus tonų žemės: kastuvais, ekskavatoriais, sprogmenimis. Žemė yra vienas vertingiausių žmonijos eksploatuojamų resursų. Ekstensyvi žmonijos veikla sparčiai ir neatpažįstamai keičia žemės paviršių: kalvos išlyginamos, kalnuose išrausiami kilometriniai tuneliai, lygumose iškasamos sunkiai suvokiamo dydžio duobės. Tokia tad yra antropoceno epocha, kurią taikliai apibūdina statybininkas filme „Žemė“: „Ribų nėra“. Bet ar tikrai nėra? – tarytum sąmoningai dviprasmišku filmo pavadinimu klausia vienas žymiausių dokumentinio kino režisierių Nikolausas Geyrhalteris.
Nepatogus kinas, 2019
Mano nuomonė: Man “Žemė” yra filmas apie laiką ir kontrastą tarp laikina ir amžina. Kaip milijonus metų formavęsi dariniai yra pradanginami per mėnesius, kartais vien tam, kad jų vietoje atsirastų gyvenamųjų namų kvartalas.
Filmas sudėliotas iš trumpų interviu su žmonėmis reformuojančiais žemę. Viena akimi stebime žmogaus “karą” su gamta, o kita įsižiūrime į karius (darbininkus), kuriuos kūrėjai provokuoja nepatogiais klausimais. Įdomu stebėti kaip iš pradžių užtikrinti atsakymai greit virsta į pasiteisinimus, o mes gauname progą pareflektuoti: ar mes elgiamės taip pat bandydami išsisukti iš nemalonios situacijos?
Lėtas tempas leidžia patiems pabandyti atsakyti į šiuos klausimus ir dar fone stebėti kaip staigiai nyksta tai, kas praeitoms žmonių kartoms atrodė amžina. Filmas suteikia perspektyvą progreso mašinai ir paryškina jos kainą gamtai, tuo pačiu leisdamas iš arti pamatyti, kokiu greičiu vyksta masyvūs žemės reformavimo darbai.
Žvėrys (Tiere)
Aprašymas: Pirmajame žmogaus piešinyje buvo pavaizduotas gyvūnas. Gyvūnas yra vaizduojamas aštuoniuose iš dvylikos Zodiako ženklų. Gyvūnas vaizduojamas visuose kino žanruose: nuo dokumentinių filmų iki Holivudo produkcijos. Gyvūnas yra atvaizdas žmogaus akyse. Tai yra, atvaizdas, kurį sukūrė žmogus. Todėl nenuostabu, kad gyvūnas nyksta nuo žemės paviršiaus taip pat sparčiai, kaip yra dauginamas – atvaizdo forma. Jono Spriestersbacho filmas, sumontuotas iš atskirų vinječių, analizuoja, kaip mes regime gyvūnus, koks mūsų santykis su jais. Galiausiai – kodėl mes projektuojame save į gyvūnus. Komiškas, ironiškas ir kartu provokuojantis filmas nepaliks abejingo nė vieno žiūrovo.
Nepatogus kinas, 2019
Verta žiūrėti?: Manau, kad ne visiems. Iš šių filmų, “Žvėrys” yra mažiausiai susijęs su ekologija, bent jau kalbant apie ją per eko problemas. Galima pritempti filmą prie mėsos produkcijos problemos, etinių klausimų, tačiau man tai yra filmas parodantis skirtingus santykius su gyvūnais. Nuo noro jausti galią prieš gyvūnus ir būti jų šeimininkais, iki priklausomybės gyvūnams, kai susikeičiame vaidmenimis ir gyvūnai tampa mūsų šeimininkais.
“Žvėrys” neveda už rankos ir nekomunikuoja vienos žinutės. Tai yra 90 minučių atvirų interpretacijoms, todėl jei mėgsti aktyviai įsitraukti į filmą ir narplioti žinutes slypinčias jame, tikriausiai pasimėgausi tuo.
Didelis AČIŪ Robertai Railaitei už nuostabias iliustacijas <3.
