Vieno pasivaikščiojimo metu akys užkliuvo už stiklinio butelio žolėje. Vaizdas kaip ir nėra naujas, tai tiesiog pakėliau (buvo vienas iš tų kompaktiškų 0,2 l degtinės butelių, aka „fleškučių“), išmečiau į stiklo konteinerį ir einu toliau. Tada matau dar vieną, už jo dar vieną, tada dar vieną...
Susimąstau, kad žmogus iš tiesų niekada nebūna visiškai vienas, mus nuolat supa daiktai, net jei jų ir labai mažai, visada kažkas yra šalia. Dažnai namie esantys daiktai mane labiau slegia nei ramina, kad ir kiek jų turėčiau, niekada nejaučiu nei pilnatvės nei džiaugsmo, kuris dažnai bandomas perteikti parduotuvių vitrinose ir reklamose.
Išgirdęs apie iššūkį perėjau kelis etapus. Pirmasis buvo „100 daiktų yra žiauriai daug“ ir pagalvojau, kad net nereikės kažko keisti. Bet kai ėmiau atsirinkinėti daiktus ir pamačiau, kad mano šampūnas yra įdėtas į muilinę (1+1), kad su telefonu naudoju įdėklą ir pakrovėją (1+1+1), tada greit perėjau į etapą „bet tai palauk, 100 yra žiauriai mažai“.