Man pavyko! Išsiugdžiau įprotį rytais išeiti pasivaikščioti. Ir kaip tik vieno tokio pasivaikščiojimo metu akys užkliuvo už stiklinio butelio žolėje (buvo vienas iš tų kompaktiškų 0,2 l degtinės butelių, aka „fleškučių“). Vaizdas kaip ir nėra naujas, tai tiesiog pakėliau, išmečiau į stiklo konteinerį ir einu toliau. Tada matau dar vieną, už jo dar vieną, tada dar vieną…

Šitaip trys mano rytai virto į iššūkį surinkti aplink namus išmėtytus stiklinius alkoholio butelius. O kaip jau yra įprasta su šiukšlių istorijomis, pradėjęs rinkti nesuvokiau, KIEK DAUG tų butelių rasiu.

Taisyklės:

1. Fiksavau, kiek butelių surinkau, bet nusprendžiau, kad į statistiką įtrauksiu tik alkoholinių gėrimų butelius (jaučiau, kad tai padės paryškinti ir dar vieną temą). Nepalikau pievose gulėti kitų rastų šiukšlių, tik jų neskaičiavau.
2. Neieškojau specialių maršrutų, tiesiog vaikščiojau aplink namus, nuėjau į šalia esantį miškelį ir pan.
3. Vaikščiojau maždaug po vieną valandą kasdien (apie 2,5 val. per tris dienas).

Rezultatai:
1-a diena – 6 stikliniai buteliai +1 alaus skardinė;
2-a diena – 25 stikliniai buteliai;
3-a diena – 39 stikliniai + 2 plastikiniai buteliai ir 2 skardinės.
Iš viso 70 stiklinių butelių, 3 metalinės skardinės ir 2 plastikiniai buteliai... per 2,5 val… Nesitikėjau.

Kuo jie prastesni?

Rankoje laikant kokį 10-ą butelį kilo klausimas, kodėl jų nepriima depozito sistema? Ir čia ilgai Ecosinti nereikėjo (aha, vietoj „googlinimo“ bandau populiarinti „ecosinimą“).

2016-ais Lietuvoje pradėjusi veikti depozito sistema yra visų pagyrų nusipelnęs žingsnis surinkti daugiau pakuočių ir nukreipti jas į perdirbimą ir pakartotinį naudojimą. Remiantis VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus” (USAD) statistika, Lietuvos gyventojai 2020 m. grąžino beveik 612,7 mln. į rinką išleistų vienkartinių užstato pakuočių (oho). Tai reiškia, kad beveik 11400 tonų PET plastiko, daugiau kaip 9200 tonų stiklo ir virš 4000 tonų aliuminio gavo šansą virsti į naujus gaminius. Anot USAD, per 5 metus surinktos ir perdirbtos žaliavos sutaupė tiek energijos, kiek sunaudotų „milijono elektromobilių kelionė nuo Lietuvos iki Ispanijos“ (prašau daugiau tokių vaizdžių palyginimų, mieli komunikatoriai).

Gaila, bet į šią statistiką nepatenka milijonai nedepozituojamų pakuočių, kurios geriausiu atveju nugula sąvartynuose: stipriųjų alkoholinių gėrimų, vyno, aliejaus, higienos prekių, visų Tetra-Pak pakuočių ir pan. Dar prieš sistemos paleidimą USAD direktorius Gintaras Varnas aiškino:

Stipriųjų alkoholinių gėrimų buteliai į užstato sistemą neįtraukiami, nes jų yra didžiulė įvairovė, dažnai dominuoja įvežtinis vynas. […] Kita vertus, taromatai priima tik apvalią pakuotę. Na, jie technologiškai irgi nėra tobuli įrenginiai. Į jį galite įdėti pakuotę bet kaip ir taromatas, ieškodamas barkodo, suka tą butelį. […] Tiesa, pasaulyje jau egzistuoja technologijos, kad taromatai gali priimti ir Tetra-Pak ar stipraus alkoholio butelius. Tačiau Aplinkos ministerijos sprendimas buvo, kad vis tik geriau darykime tai, ką išmanome ir kur galime pasinaudoti kitų šalių gerąja patirtimi. Padirbkime dvejus-trejus metus, jei matysime, kad yra noro ir galimybių, galėsime papildyti.

Minėti metai praėjo, noro kaip ir yra, bet kaip su galimybėmis? Pradėjęs rašyti maniau, kad atsakymas bus paprastesnis, bet giliau pasiknaisiojęs supratau, kad atsidūriau… pilkojoje politikos zonoje.

Pilkoji politikos zona

Dar 2017-ais Seime buvo užregistruotas siūlymas išplėsti užstato sistemą į ją įtraukiant visų alkoholinių gėrimų tarą (nuo 100 ml iki 3 l talpos). Tačiau pasiūlymas susilaukė pasipriešinimo ir iki šiol reguliariai užstringa Seimo aplinkos apsaugos komitete (įsivaizduoki butelį, kurį atsisako priimti taromatas).

Skamba kaip neveiksni valdžia? Et, ne taip paprasta. Aktyviai už depozito sistemos išplėtimą pasisakė buvusi Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė: „per depozito sistemą sutvarkoma stiklo pakuočių 86 proc., o per konteinerinę tik 46 proc.“ Paminėta konteinerinė sistema yra atliekų tvarkymas naudojant įprastus rūšiavimo konteinerius.

Ši sistema minima ne atsitiktinai, nes į jos plėtrą ir siūlo koncentruotis depozito išplėtimo oponentai. Jų teigimu plečiant depozito sistemą investicijos į rūšiavimo konteinerius nueitų perniek, o verslui iškiltų sunkiai įveikiami iššūkiai (pavyzdžiui, kaip prie taromatų sutalpinti daugiau stiklo taros).

Čia noriu pridurti, kad patys nuogastavimai neatrodo iš piršto laužti, bet verta prisiminti, kad ir prieš dabartinės depozito sistemos paleidimą antrinių žaliavų perdirbėjai kartojo, jog depozito sistema bus nepatogi pačiam vartotojui, brangins produktus ir neduos norimo rezultato… Na va, šiek tiek prašovė.

Visgi tarp prieštaravimų yra dar vienas, manau esminis, argumentas – taromatų atnaujinimo kaina. Jai išsiaiškinti buvo užsakytas ir nepriklausomų ekspertų tyrimas, kurio išvadose teigiama, jog konteinerinės sistemos tobulinimas kainuotų 6 kartus mažiau nei užstato sistemos, o efektyvumas būtų tik 8 % mažesnis (konteineriais surinktume 73 % atliekų, per užstato sistemą 81 %).

Už konteinerinę sistemą pasisakė ir „Žaliojo taško“ direktorius Kęstutis Pocius:

„Konteinerių tinklo plėtra duoda akivaizdžius rezultatus. Daugiau konteinerių, patogesnės vietos – geresnis atsakas iš gyventojų, jie daugiau rūšiuoja. Vis daugiau stiklo surenkama ir perdirbama. Vertinant nuo 2015 m., yra 64 proc. išaugimas stiklinės pakuotės surinkimo. Tai akivaizdžiai įrodo, kad ši sistema įgali pasiekti rezultatų, tik ja reikia rūpintis, vystyti ir nekeisti krypties. […] Optimizuoti grafikai, konteinerių skaičiaus optimizavimas gali duoti gerą efektą ir gerus surinkimo rezultatus. Reikia tinkamai aprūpinti viešąsias erdves ir diegti sistemingą ugdymą.“

Šie skaičiai apibūdina konteinerinę sistemą kaip racionalų sprendimą, bet taip ir atsiduriame pilkojoje zonoje. Konteinerinės sistemos esminė dalis yra gyventojų sąmoningumas ir įsitraukimas savanoriškai rūšiuoti pakuotes. O pradžioje minėto mini eksperimento rezultatai perša mintį, kad dabartinė sistema veikia tik daliai vartotojų.

Prisimenu ir mūsų pokalbį apie žiedinę ekonomiką, kai kalbėjome jog atsakomybės perkėlimas švietimui ir gyventojams gali ir neatnešti rezultatų, jei šalia švietimo nebus diegiamos patogesnės ir efektyvesnės sistemos.

Nuomonė

Stebint dabartinę situaciją susidaro įspūdis, kad pasiūlymai ir diskusijos dažnai nukrypsta į patį kraštą. Galiausiai kalbame apie visų pakuočių surinkimą arba kodėl visas šiukšles surinkti būtų per didelė našta. Taip liekame prie „viskas arba nieko“, kas tikriausiai dažniau reiškia nieko.

Jau ne kartą Išpakuotoje esame kalbėję apie radikalias permainas, kurios susiduria su per dideliu pasipriešinimu ir paguldo gerus sumanymus į stalčių. Gal ir čia yra dar viena situacija, kur pastovios, kad ir mažesnės, permainos ilgainiui atneštų tą patį rezultatą, pastatytą ant stabilesnio ir daugumai priimtino pagrindo?

Įtraukti visą tarą į depozito sistemą gal ir nebūtina, tačiau po rytinio eksperimento galvoju, kad vien tų 0,2 l butelių įtraukimas į depozito sistemą būtų reikšmingas jos patobulinimas. Deja, nesulaukiau atsakymo iš USAD dėl taromatų tobulinimo galimybių, tačiau norisi daugiau kalbų apie palaipsnį sistemos tobulinimą ir sėkmingus kitų šalių pavyzdžius (kaip Suomijos, kur depozito suma priklauso nuo taros dydžio, o taromatai taip pat priima vyno bei stipriojo alkoholio butelius).

Aišku, labai realu, kad koks nors sistemą prižiūrintis inžinierius vienu sakiniu galėtų pasakyti, kodėl taromatų tobulinimas nėra paprastas sumanymas, bet tuo pačiu sunku patikėti, kad negalime rasti geresnio sprendimo nei kartą per metus sulaukti „Darom“ ir eiti rinkti šimtus tokių butelių iš pievų.

Pabandom patys?

Rinkti butelius dar niekad nebuvo taip smagu! (Turėjai įtarti, kad galiausiai siūlysiu pabandyti ir tau). Kol tikimės reikšmingų naujienų iš politikos skilties, gerąjį pavyzdį galime parodyti patys. Turiu omenyje geresnį rūšiavimo konteinerių išnaudojimą IR asmeniškesnį požiūrį į šiukšles bendrose aplinkose.

Labai geras jausmas yra kitą rytą eiti pro vietas, kuriose vakar radau besimėtančius butelius ir jų ten nebematyti. Gal nuskambės kiek naiviai, bet atrodo tik tiek ir tereikia – kad koks vienas iš 100 praeivių nuneštų tą šiukšlę į konteinerį. Manęs neapleidžia mintis, kad įsitraukimas ties mažais dalykais yra tas trūkstamas ingredientas, be kurio nuolat buksuosime siekdami ambicingesnių aplinkos švarinimo tikslų. Nes šiuo atveju ne tik paimta pakuotė gaus šansą antram panaudojimui, bet ir patys prisiimsime tam tikrą nuosavybės jausmą savo aplinkai ir pajausime, kad gyvename ne šiaip rajone, bet savo rajone.

Taigi siūlau jungtis prie rytinio iššūkio ir ne tik pravėdinti galvą, bet ir apšvarinti savo kiemą. O jei skamba kaip prievolė, dar siūlau paskaityti ir trumpą istoriją iš mano pirmos iššūkio dienos:

Buvo nejaukus momentas kai pilnomis rankomis alkoholinių gėrimų butelių ėjau pro jauną tėtį su vaiku. Net nusisukau vengdamas akių kontakto. Bet eidamas pro jį girdžiu tokį tylų „ei“. Atsisuku, ir žiūriu tas vyras man rodo liuksą ir linktelėjęs dar pasakė „šaunuolis“. Mažas dalykas, bet buvo malonu + pagalvojau, kad čia ir pats pasinaudojau patarimu, kurį dalinu kitiems – permainas pradėti nuo savęs ir taip sukelti naujų minčių tave matantiems.

Šiaip jeigu tik kils noras pabandyti, prašau pasidalink ir savo rezultatais, būtų labai labai įdomu pamatyti (komentaruose, savo poste medijose, PM, ar kaip tik išeina).

Update

Per 7 dienas (su pertraukomis) surinkau 111-ą skirtingų alkoholio butelių ir skardinių. Nors aukščiau skaitei kaip džiugiausi eidamas pro tas pačias vietas jau nebematydamas jose butelių, buvau nemaloniai nustebintas kelių pievų. Jos stebėtinai gausiai pasipildė „naujienomis“ vos po kelių dienų.

Man tikriausiai pasisekė, nes jaučiuosi šiek tiek nutolęs nuo alkoholio problemų, bet po šio iššūkio imu galvoti, ar tik nebūsiu įlindęs į burbulą. Neimsiu komentuoti lietuvių alkoholio vartojimo įpročių – per mažai žinau, bet šie radiniai privertė pagalvoti, kad tikriausiai ne aš vienas nematau tikros situacijos.